Fitodirbtuvės - Tekstai

Parsinešta

Sun, 07 Apr 2019 21:07:00 +0000

Žvilgsnis įkliūva į žievę. Žieves. Spalvas, raštus, svorį ir gylį. Pavasario ryškėjančioje šviesoje visa nuogiau ir atviriau atrodo, tad luobo kalbėjimas kitoks. Garsesnis.

Medžiai rudenį meta lapus. Labai linksmas man anekdotas apie lokį, kuris, stebėdamas lapkritį, sako kitam gauruočiui: “Žinai, paaukočiau visa žiemos miegą, kad pamatyčiau, koks beprotis pavasarį juos vėl ant medžių sukabina”. Tačiau šį pavasarį stebiu, kaip medžiai meta žievę.

Būna toks graudžiai drovus gestas, kai medis lieka žieve tarsi šaliu apsisiautęs:

Vis dėlto dažniau stabteliu prie plinkančio kamieno, kurio papėdėje žievių kaip andainykščių lapų pribirę, ir kaip anekdoto beprotei norisi kažkaip pataisyti - sulipdyti prilipdyti. Negana to, dažniausiai nebėra kur, nes medžio irgi nebėra. Tik būta. Tada belieka rinkti, parsinešti, kad dar kitaip, kad ilgiau, arba tiesiog todėl, kad irgi dovanos.

"Negyvas, išorinis medžio kamieno dangalas vadinamas žieve. Ji neleidžia medžiui išdžiūti, saugo jį nuo karšto ir šalto oro, nuo gyvūnų (voverių, kiškių, elnių ir kitų). Po žieve yra vamzdeliai, kuriais teka medžio sultys. Nuplėšus žievę, šie vamzdeliai pažeidžiami, tad medis gali žūti. Kol medis jaunas, jo žievė plona ir lygi. Kadangi žievė yra negyva, ji negali temptis kartu su augančio medžio kamienu. Todėl ji skyla, plyšta ir lupasi, sudarydama skirtingus raštus. Pagal žievės raštus galima atpažinti medį", - taip rašoma penktokams skirtame gamtos vadovėlyje. Užkliūva žodis “negyvas”: ir nuramina, ir iššūkį meta.

"Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė", - rašė Janina Degutytė. Tiesa: glostau, kad pražydėtų. Kasdien truputį pasiseka.

Daugiau nuotraukų rasite čia ir tikrai bus daugiau. Žievių žydėjimo :).

"Mano vasara pusiaukelę nuėjo

Mano gyslomis ir po žieve pušų.

Prisigėrusias kaitros ir vėjo

į gyvenimą

Glėbiais dienas nešu".

/Marcelijus Martinaitis/

Kovas / balandis: ne apie paukščius

Sun, 31 Mar 2019 19:46:00 +0000

Trijų apsilankymų pavasariniame miške turėjo pakakti, kad atnaujinčiau užrašus. Jeigu šitai skaitote, tada taip ir įvyko.

Kelis kartus pro jį pravažiavau. Keistas, dingojosi, kelmas. Galiausiai teko išlipti. Tada paaiškėjo tikroji tapatybė. Senas fotelis, įimtas miško. Sukelmėjęs. Kažkieno išmestas, kažkieno priimtas. Savu tapęs.

Tikrųjų kelmų mažųjų pilių smailės - kažin, skirtingai skauda, kai pjauna, ir kai lūžta? Kai lūžti tiek belieka?

Ar pastebėjot, kaip labai berželių kamienai primena lepšiukių kojeles? Ar matėt kitą mišką, iš dangaus duburio kylantį į žemę?

Visada ten, kur šviesa.

Aptikau stirnos pėdsakų smėlyje, mintimis pasvaigau apie lengvumą, bet kuprinė buvo prikrauta šakų pagalių žievių. Svorio. Svarino. Norisi lėkt, ir norisi parnešt, parodyt. Tada pagalvojau apie malonę. Nutinka taip kartais: priimi, o netikėtai sunku patampa. Atrodytų - su Dievu tik skraidyt. Bet gi ne: malonė "įžemina", tačiau pačia geriausiąja prasme. Priimta, paimta nešti ji skirta kitiems - parnešti. Patirta parodyti, pasidalinti. Brangus tada tas svoris, visaip, nepaleidžiamai.

Vaisių metas

Wed, 11 Jul 2018 18:47:00 +0000

Iš pradžių būna paprasčiausiai gražu.

Visa užtvindyta žydinčių rapsų laukais ir mūsų, prigulusių, įsiraususių saulėtuose kilimuose, nuotraukomis. Paskui spalva nubyra, ją ištaršo vėjas, ir lieka augalas styroti, keistai dangun atkišęs tarsi dyglius. "Jis piktas", - nugirdau kažkada. Nebesigilinau.

Vis dėlto pernai per draugų vestuves atradau žalius, sėklas nokinančius rapsus kaip puikią medžiagą dekoratyvioms girliandoms rišti. Greita, puru, pasišiaušę - ant bangos. Gal niekas nė neįspėjo, koks "prasčiokas" puikuojasi tarp pirktinių eukaliptų. Pernai - pasimėgavau ir pamiršau.

Šiemet rapsų prisiskyniau truputį per vėlai. Spustelėjau. Pažiro sėklytės.

Iš pradžių buvo paprasčiausiai gražu.

Paskui sužinojau naują žodį: ankštara. Pasirodo, taip vadinasi dvilizdžiai sausieji atsidarantys vaisiai. Ką gi, derėjo būti atidesnei per biologijos pamokas.

Pristatau: Ankštaros. Pradžia.

Mažos juodos sėklytės saugiai tebesiilsi stiklinėje. Laukia.

Pajūrio skulptūros

Sun, 03 Jun 2018 19:48:00 +0000

Valtis tolėliau, smaigaliu įsiraususi. Kairiau - rąstas, taip ir maga pasistaipyt arba "kregždutę". Kur link lenkčių?

Rąstas, tai rąstas. Ir pasistaipiau, ir kregždutė... Jūra yra apstu, betgi vėl akimis į žemę: akmenėlis pūpso tarsi ką tik atsiritęs. Apsidairyk, šnekina.

Mažučių skulptūrų parko medžiagos - smėlis ir akmuo. Pasidarbuotą vėjo ir lietaus, tikriausiai dar saulės. Ir nė žuvėdros, nė varnos pėdutės įspaudo - jų žvaigždutės vinguriuoja atokiau.

Įdomiausia, kad tolėliau (valties link) nieko panašaus nematyti - nebuvo arba nelikę. Todėl tikrai pasijutau pakviesta ateiti. O taip, "atsitiktinumas", pasirinkus "lenkčių rąsto link". Nepaprastai atsirandantys paprasti stebuklai pažadina daugiau nei norą įamžinti nuotraukose.

Dingojasi tad, kad kai kurie dalykai gimsta tada, kai tampa pamatyti.

Naujieji namai

Mon, 16 Oct 2017 19:14:00 +0000

Dar labai nedrąsiai, dar be darbo laiko ir reklamos, bet Fito dirbtuvės jau įsikūrė, kuriasi, labai patinka sakyti, virš Ramunėlės vaistinės, antrame aukšte. Jūsų laukia gėlės, puokštės, namų puošmenos, floristikos pamokos, dovanų idėjos. Irgi laukiu.

Ką dar reikia rašyt, kai gyveni svajonę?

Truputį gudrauju, nes jaučiuosi labai panašiai, kaip dar visai neseniai atverdama virtualiuosius namus. Todėl copy-paste, ir vos keletas žodžių skiria kviečiant į "gyvą" svetainę. Pasistengsiu, kad būtų gyva be kabučių :).

Labai laukiau šio susitikimo. Atiduodu Jūsų akims ir širdims ilgai nešiotą troškimą - kambarėlį (svetainė juk ne kas kita ir yra) nuotaikoms, susitikimams, pažintims, viskam, kas įkvepia, pažadina - kurti-norėti, puošti(s), parsinešti.

Kviečiu drąsiai užeiti, dairytis ir įsigyti, mokytis arba "įsikvėpti", ir bičiulius būtinai pasikvieskite, taip pat laukiu Jūsų patarimų, pastabų, komentarų - jaukumui.

Reikėkit gėlių meno - be abipusio reikėjimo nebūtų nei Fito dirbtuvių, nei svetainės - ir virtualios, ir tikrosios.

Ačiū tiems, kurie padedat, patariat, lydit. Jūs žinot :)

P. S. Nuostabiausia, dažniausiai girdima frazė, kaskart, netikėtai: "Pamačiau šviesą, negalėjau neužeit..."

Kardeliai - tokie nebepanašūs į gladiatorių kardus

Sun, 13 Aug 2017 19:44:00 +0000

Labai gražu įvairiaspalvis glėbys. Labai gražu siauroje vazoje pamerkta viena "rykštė". Labai gražus atskiras žiedas - kai akis ilsisi, kartu raibdama vingiuose ir atspalviuose. Dar gražu neįtikėtinai šokančios piestelės.

Galima vardyti keistus, romantiškus, kartais praktiškus pavadinimus, netgi truputį pramokti užsienio, kad ir labai artimo, kalbos: "Pārsteigums", (Staigmena) "Sarkanais Faraons", "Ķiršu Liķieris", etc., o mano mėgstamiausia - "Šokolādes zaķis"; galima skaičiuoti, matuoti ir numeruoti - pagal žiedo dydį ir spalvą, galima juos mėgti arba ne, o aš pati sau pavydžiu, kad galiu nardinti pirštus dosniose spalvose, kurios pačios diktuoja, slepiasi, pinasi, ..., kartais bando nusifotografuoti - pasistumdydamos, mat viena už kitą gražesnės.

Tuo metu, kai spalvoti sijonėliai pradėjo savo šokį, prisiminiau stebuklingą suknelę, kokią vilki Stephanie Garber knygos Caraval veikėja Skarlet. Norėčiau tokios, dingojasi, besikeičiančios pagal nuotaiką, kartais labai labai užsimanau senovinių pūstų sijonų, platėjančių rankovių, raukinukų - paslapčiai. Ir jau nebe paslaptis - pirštams lyginant žiedo suknios klostes, (at)gyja prisiminimai, rimsta širdis. Gėlių žiedai - viena gražiausių bežodžių kalbų - nepamirškite pasitelkti.

Įspūdis be fotografijos

Sun, 18 Jun 2017 20:23:00 +0000

Sekmadienis, dar iki vidudienio, bet jau po Mišių. Vėjas tarsi per Sekmines, betgi ne - jau Devintinės. Vasara. Šiluma viduje, šiluma šalia - dvi jaunos šilumos.

Ten, kur tiesiai praėjus pro Žiežmarių bažnyčią, Vytauto gatve, tik nežinau, kur link, ne šių vietų paukštis, o nuorodos nespėjau perskaityti, ten, kur tiltas per Strėvą, kur liesdama metalą girdžiu "neskanią" senųjų turėklų istoriją - šalimais iš vandens kyšo dar senesnio tilto poliai. Tie poliai žydi. Tikrų tikriausiais žiedais, baltais ir violetiniais, laukiniais. Vėjas ar paukštis bus sėklų užnešęs. Taip gyva, taip gražu.

Dar sena sinagoga. Gražiai atstatoma, rekonstruojama. Bus muziejus. "Neveiks kaip maldos namai?" "Ne, nes nėra kam". Ištarta beveik unisonu. Tyla. Birželis. Vasara. Kartais taip ir lieka vasara.

Nuotraukose. Pripranti prie nuotraukų kaip prie įrodymų - kitaip tarsi nei būta, nei regėta, nei daryta. Manasis galėtas nufotografuoti šios dienos įspūdis liko neužfiksuotas, bet štai, atsineštas iki pat vakaro. Vadinasi, tikras. O tada kyla mintis: internete atsidarau žemėlapius, susirandu Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, virtualus žmogiukas linksmai nušokuoja ant tilto, pasisukioja, ir, voilà: fotografija.

Žole žaliuoja srovės nuskalauti kadaise naudingi medgaliai, o užrašas skelbia, kad vaizdas užfiksuotas 2012 metų birželį. Penkerių metų reikėjo poliams sužydėti. O gal svajokliai visai ne tuopų viršūnėse tupi? Gal jie vasarų vakarais brenda į gilumą ir akį patraukiančiais žiedais pažymi atmintį?

Atspindžiai

Wed, 31 May 2017 20:13:00 +0000

Jau supratau: viskas yra eilėraštyje. Jeigu bandysiu ką nors pridurti, tikriausiai šio įrašo taip ir nepaskelbsiu. Tad tiesiog dalinuosi:

Sohrabas Sepehri (1928-1980) - vienas žymiausių moderniųjų iraniečių poetų ir dailininkų.

Vanduo

Vandens nedrumskime:
Gal žemupy karvelis ištroškęs geria
Ar tolimoj giraitėj dagilis plunksnas švarinasi,
Gal prisipildo ąsotis kaime.

Vandens nedrumskime:
Gal srautas teka pro tuopą, nunešdamas širdies gėlą,
Ar dervišo ranka duonos kriaukšlį vandenin nardina,
Gal graži moteris prie upės atėjo,
Vandens nedrumskime:
Jis grožio veidą padvigubins.
Koks skanus šis vanduo!
Kokia skaidri upė!
Kokie tyri žmonės aukštupy!
Tetrykšta jų šaltiniai, tesrūva jų karvės pienu!
Aš nemačiau jų kaimų,
Be abejo, palei jų pinučius nupėdavo Dievas
Ir mėnesiena ten nušviečia žodžio platumas,
Be abejo, aukštupio kaime molio tvoros žemos
Ir žmonės žino, aguona kokia gėlė.
Be abejo, mėlyna ten yra mėlyna.
Kai sprogsta pumpurai, naujiena visiems.
Koks nuostabus turėtų būti šis kaimas!
Tebūnie jo tarpsodniai pilni muzikos!
Žmonės aukštupy vandenį supranta,
Nedrumsčia, mes irgi
Vandens nedrumskime.

Iš persų kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė

www.satenai.lt

"Brangiausios miškų gėlės"

Thu, 11 May 2017 14:00:00 +0000

Pagaliau šilumos ir žiedų pavilioti leidžiamės į miškus laukus. Labai norisi dalelę grožio parsinešti - papuošti ar pradžiuginti. Pati labai mėgstu puokštėse ir kompozicijose naudoti vietinius augalus, mėginu juos parodyti kitaip, atskleisti kartais nepastebimą žavesį. Vis dėlto stengiuosi nepamiršti, kad floristas - būtinai gamtos bičiulis. Bet kokią medžiagą dera rinkti atsakingai. Šį kartą siūlau paskaityti išsamų iliustruotą straipsnį, truputį pagelbėsiantį geriau sutarti su augmenija. O į antraštėje pavartotą žodį "brangiausios" siūlau žvelgti ne vien iš finansinės pusės.

Praėjusios vasaros nuotraukos

Mon, 01 May 2017 19:06:00 +0000

Praėjusios vasaros darbų nuotraukos - šilti prisiminimai. Tąkart rašiau, jog "manuoju favoritu tapo mėlynžiedis vikis (Vicia cracca). Pasirodo, tai svarbus pašarinis augalas bei nektaro šaltinis. Taip pat naudingas ir kitiems augalams, nes turi azoto fiksacijos savybių. Mėlynžiedžius vikius kaip nektaro šaltinį labai mėgsta bitės ir drugeliai. Taip pat gali būti naudojami erozijos stabdymui. Dekoratyvinių paukščių augintojai mėlynžiedius vikius naudoja kaip maistingą pašarą. Labai gerai. O aš pridursiu: ryškiaspalvis metrinis vijoklis subtiliomis ankštimis - puiki komponavimo medžiaga iš dosnių vasaros pievų".

Vėsų saulėtos gegužės 1-osios pusiaudienį užsimerkiu ir paneriu plaštakas žolėsna: pirštais švelniai čiuopiu briaunotą stiebelį, slenku iki šaknų ir atsargiai raškau, kad neišraučiau. Išpainioju įsiraizgiusį, gal blunkantį rugiagėlės žiedą, gal bitę džiuginti pasilikusį kitą mėlynžiedį, o savąjį pakeliu ir gėriuosi linkiu potėpiu lapo plunksna.

Praėjusios vasaros nuotraukos - prisiminimas ir pažadas: vėl susitikti, atpažinti, papasakoti.