Sekmadienis, dar iki vidudienio, bet jau po Mišių. Vėjas
tarsi per Sekmines, betgi ne - jau Devintinės. Vasara. Šiluma viduje, šiluma
šalia - dvi jaunos šilumos.
Ten, kur tiesiai praėjus pro Žiežmarių bažnyčią, Vytauto gatve,
tik nežinau, kur link, ne šių vietų paukštis, o nuorodos nespėjau perskaityti,
ten, kur tiltas per Strėvą, kur liesdama metalą girdžiu "neskanią" senųjų
turėklų istoriją - šalimais iš vandens
kyšo dar senesnio tilto poliai. Tie poliai žydi. Tikrų tikriausiais žiedais, baltais
ir violetiniais, laukiniais. Vėjas ar paukštis bus sėklų užnešęs. Taip gyva,
taip gražu.
Dar sena sinagoga. Gražiai atstatoma, rekonstruojama. Bus muziejus.
"Neveiks kaip maldos namai?" "Ne, nes nėra kam". Ištarta beveik unisonu. Tyla. Birželis.
Vasara. Kartais taip ir lieka vasara.
Nuotraukose. Pripranti prie nuotraukų kaip prie įrodymų - kitaip
tarsi nei būta, nei regėta, nei daryta. Manasis galėtas nufotografuoti šios
dienos įspūdis liko neužfiksuotas, bet štai, atsineštas iki pat vakaro.
Vadinasi, tikras. O tada kyla mintis: internete atsidarau žemėlapius, susirandu
Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią, virtualus žmogiukas linksmai nušokuoja
ant tilto, pasisukioja, ir, voilà: fotografija.
Žole žaliuoja srovės nuskalauti kadaise naudingi medgaliai,
o užrašas skelbia, kad vaizdas užfiksuotas 2012 metų birželį. Penkerių metų
reikėjo poliams sužydėti. O gal svajokliai visai ne tuopų viršūnėse tupi? Gal jie
vasarų vakarais brenda į gilumą ir akį patraukiančiais žiedais pažymi atmintį?
